tikt

2 tìkt conj. KŽ 1. žr. 2 tik 1: [Būras] su protu daugsyk apgauna didelį poną, tìkt nedrįsta bėdžius vis, kaip reik, pasakyti K.Donel. Tìkt anie bėdavojas, kaip tų šiaudų bereiks gauti Šts. Ir išejo brolelis, išsinešė kardelį, o ir iškirto vartų lentelę, tikt ne muno vargelį StnD20. Nešaukė nelaukė manęs matutė, tìkt gražiai kukavo girioj gegutė (d.) Brž. Kačeig svietas sugrūtų, tikt Dievo karalystė nesugrus OsG174. Bet Jėzus veikiai išgirdo tą kalbą sakytąją ir tarė vyriausiamjam šiuilės: nesibijok, tikt tikėk Bb¹Mr5,36. Niekam nederėjo valgyt, tikt kunigams BtMr2,26. Visi tylėjo, tikt aš viens ne KBI14. Niekop daugiaus nedera, tikt oran est išmesta ir kojomis žmonių paminta Ch¹Mt5,13. 2. žr. 2 tik 3: Patys matysite, kad ne tikt galima, bet ir jums naudinga bus K.Donel¹. Ne tìkt vokiečiai visoki mus pažiūrėti, bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko K.Donel. Ilgai galėsme nežinoti ne tikt kaip reikia parašyti žodis taip (ar teip?), bet ir daugybės kitų paprasčiausių žodžių K.Būg. Tiesos Dievo yra kaipo saulė, kuri ne tikt šviesybe savo apšviečia, bet ir savo šiluma šildo žemę prš.